• DAYmantė

Vestuvių Fotografės Istorija






Vestuvių Fotografas "Deimantė Photography"



Aš tiesiog moteris, kuri kuria.


Mano galvoje visada yra kokia nors istorija. Ir ji neduoda man ramybės, kol jos nenufotografuoju. Kartais istorijos nėra. Yra tik žmogus, bet jis ir tampa mano istorija. Toks mano „fotografinis“ kelias.


Didžiausios mano įkvėpėjos vestuvių fotografijoje - moterys, kurių portretus aš kuriu, kurios atsiveria ir atsiskleidžia visomis spalvomis. Jos atsargiai šypsosi, jos slepiasi, jos kvatoja ir jos kartais būna laimingos.


„Nejau čia tikrai aš?“- dažniausias klausimas be atsakymo, kai fotoaparato ekrane pamato savo atvaizdą.

Mėgstu kurti vestuvinius portretus, kaip ir kiekvienas vestuvių fotografas.


Vestuvės yra tokia galinga, į audros epicentrą bloškianti, banga, visą apimanti ekstazė, kurioje kunkuliuojančios emocijos tampa nebevaldomos. Nors vestuvių fotosesijoje daug režisūros, bet vaidybos nedaug: ten tikras gyvenimas, grynos, nesumeluotos, tyros emocijos. Tai pakrauna ir išsunkia vienu metu. Tai gavimas ir dalinimasis. Toks turi būti vestuvių fotografas.


Dar vestuvių fotosesijos metu mėgstu fotografuoti vaikus, nes jie nevaidina, nesiekia atrodyti gražesni, nes jie ir taip žino, kad yra išskirtiniai ir labai gražūs.


Turbūt kiekvieno vestuvių fotografo įkvėpimo dalis yra kelionės. Man reikia erdvės akims paganyti, išsivalyti galvą nuo minčių ir užpildyti save vaizdais ir naujais potyriais.


Kaip ir kiekvienas vestuvių fotografas - dar mėgstu bendrauti su žmonėmis. Svarbu įsiklausyti į kiekvienos poros viziją, kaip jie nori atrodyti vestuvių fotografavimo metu.


O labiausiai mėgstu kurti. Pasislepiu už kameros. Atrodo, kad manęs niekas nemato, o aš juos matau, stebiu, dėlioju, kuriu. Toks keistas santykis - aš - kamera - žmogus.


Tik kamera šioje grandinėje tampa trukdžiu artimesniam, jaukesniam santykiui užsimegzti. Jei tik galiu, padedu ją į šalį ir kalbuosi. Tik įsibėgėjus pokalbiui ir pajutus ryšį, vėl išsitraukiu kamerą. Ir vis pagalvoju, kad reikia mažesnės, kad mane mažiau užstotų...


Pradžioje vestuvių fotografija man buvo hobis. Vėliau tapo darbu. Dabar tiesiog stengiuosi ja mėgautis: mažiau galvoti - daugiau jausti. Nes kas iš ko, jei rankos tobulai sudėtos, makiažas nepriekaištingas, suknelė ideali, o veide vis tiek skaitai klausimą: ar aš pakankamai graži, ar aš išvis pakankama?


Norisi prieiti ir šnibždėti kiekvienam į ausį: tu esi daugiau nei pakankamas, tu tobulai sukurtas.


Su meile,

Deimantė




36 views